Jaučiant Pabaigą Arti
Taedium atque dolor Odium atque eversio Desperati oculi Finem expectant Miserabili corpori humi In terrore turbant Dum finem expecto Atque dolorem amplector Mors omnia solvit
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Išauš diena, kai saulės šviesa Bus užtemdyta skausmo klyksmų Sudrebins žemę, bangos sprogimų Dangų išdraskys ugnies kamuoliai Bejausmis plienas neišgirs dejonių Mirtis gyvenimo nepagailės Išauš diena, kai žodžiai prasmę praras Ir bereikšmis šurmulys nutils Broli, paruošk krūtinę Paskutinei plieno krušai Tegul niekingi priešai Apsitaško mūsų trispalviu krauju Ar yra ką prarasti? Ar yra dėl ko gailėtis? Nejau gyvenimas toks nuostabus Kad būtų gaila jo išsižadėti? Jaučiant pabaigą arti Protas galbūt suvoks Ar yra dėl ko Gyvenimą pratęsti būtų verta Jaučiant pabaigą arti Širdis galbūt nuspręs Ar drįsti likimui mesti iššūkį Ar užsimerkti ir kasdienybės tuštumon prasmegti
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Begalinis laisvės jausmas Užtvindo dūstančią širdį Veidas sustingsta su šypsena Jaučiant artėjančią mirtį Už Tėvynę išlietas kraujas Garuoja lyg aukuras šventas Ir mano sužeistas kūnas Greit kris į amžinybės glėbį Akimirką prieš mirtį Graudus džiaugsmas suvarstė man širdį Sudie, Tėvyne brangioji Dovanoju Tau savo kraują Akimirką prieš mirdamas Ramiai žvelgiau į dangų Dėkoju tau, likime, jog suteikei progą Taip garbingai, išeiti Akimirką prieš mirtį Graudus džiaugsmas sudaužė man širdį Sudie, Tėvyne brangioji Dovanoju Tau savo kraują Mirtis iškėlusi dalgį smogė tiesiai į širdį Naktis užklojo kaulus, o vėjas sustingdė kraują Gyvybė iš kūno pabėgo ir paklydo tamsiam danguje Žemė glostė kareivių lavonus, žinodama, kad jų dėka išliko laisva
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Žalčio akyse sužvilga mano kardo ašmenys Liūtys nepajėgia užgesinti ugnies audros Seniai namus palikęs, jau niekas nebelaukia Pikto dievo genamas nuliet kraujo aukos Priimk mano auką Atšauk savo bausmę Kur šaknys įaugę Leisk man sugrįžt Taip seniai veju, kad jau nepamenu, ką gyniau Demonų ar priešų aš akis tuomet mačiau? Vyno ar nuodų į stiklą tąnakt man įpylė? Vartai man užkelti, nebesužinosiu jau Priimk mano auką Atšauk savo bausmę Leisk man sugrįžti Į žemę tėvų Žalčio akyse liepsnoja visos karo ugnys Plastėjimą širdies nutraukia geliantys nuodai Pikto dievo genamas nuliet kraujo aukos Žemėj ištuštėjusioje demonus vėjuos
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Geltona, žalia, raudona - miškuose Lietuvos Geltona, žalia, raudona - Nemuno srovėj Geltona, žalia, raudona - šaltyje žiemos Geltona, žalia, raudona - aukuro liepsnoj Geltona, žalia, raudona - mano akyse Geltona, žalia, raudona - mano kraujyje Geltona, žalia, raudona - meilėje Tėvynei Geltona, žalia, raudona - neapykantoje priešams Lietuva, Tėvyne mano, Tu didvyrių žemė Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės Tegul dirba Tavo naudai, Geltona Žalia Raudona Geltona, žalia, raudona - gyvenimo prasmėj Geltona, žalia, raudona - skausmo akimirkoj Geltona, žalia, raudona - vienatvėj ir kančioj Geltona, žalia, raudona - mirtyje ir pabaigoj
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Dulkės pakelia dulkes Grėsmingi šešėliai slegia pilką žemę Mirtis jau beveik siekia nagais pabaigą Tai tik laiko klausimas O aš čia, nejudu iš vietos Tarp dulkių ir netrukus dulkėse Neturėdamas ką prarasti Ramiai laukiu iki galo Ant negyvų kūnų žygiuoja dar vos gyvi kūnai Vėjas pakelia purvinas it skurdas dulkes Skrieja tolyn sunerimę paukščiai Pragaro durys atviros, bet manęs jau nieks nesustabdys O aš čia, nejudu iš vietos Tarp dulkių ir netrukus dulkėse Neturėdamas ką prarasti Ramiai laukiu iki galo, laukiu pabaigos Negaliu daugiau pakęsti nerimo ir nevilties Negaliu daugiau ištverti šio nesibaigiančio šleikštulio Nereikia man daugiau jūsų džiaugsmo nei vilties Nurimsiu tik tada, kai viskas bus sunaikinta
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Ant plieno akėtos žemės prasideda ataka Divizijos susikerta, trykšta neapykanta Išnaros kareivių mirksta kraujuose Nusirita mirties banga per mūšio lauką Mums duota galimybė tapti vilkais Mums skirta atsakomybė apginti Tėvynę Mums gresia beprasmybė, jei nesieksim pergalės Mums lemta tuštuma po mirties Spygliuota viela nusidažė raudonai Juodi it smala dūmai užtemdė saulės šviesą Vardan to, kas mum beliko ir vardan to, kas šventa Su šypsena širdyse paspausim mirčiai ranką Mums duota galimybė tapti vilkais Mums skirta atsakomybė apginti Tėvynę Mums gresia beprasmybė, jei nesieksim pergalės Mums lemta amžinybė po mirties Nervai pakibę ant plauko Įtampa ir nerimas jau temdo mintis Kurio iš mūsų gyvybę pakeis mirtis? Kieno eilė dabar? Kas sekantis? Sprogimų lietuje dar spėjau pamatyti Priešų pusėn lekiantį, kardą iškėlusį Vytį Suklupęs ir išsekęs darkart suspaudžiau kumštį Ir paskutinį kartą smogiau priešui tiesiai į širdį
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Krenta sniegas be garso ant šalčio sukaustytų medžių Jis krenta, krenta, krenta tarsi baltas kraujas iš juodo dangaus Vėjas, aštrus lyg plienas, drasko viską ką randa Jis mėto ir daužo į tuštumą kiekvieną gyvybės skeveldrą Ar jauti, kaip sunku kvėpuoti, kai šaltis persmeigia kaulus? Ar jauti, kaip stingsta kraujas, sugniaužtas hipotermijos glėby? Mirusios žvaigždės šviesa apšviečia baltą pragarą Nieks niekada neišdrįs pasipriešinti bejausmiui lapkričio speigui
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Aš mačiau pilkus griuvėsius Pilnus žiurkių ir laukinių šunų Apleistas miestų gatves Sudraskytas sprogimų ir riksmų Tarsi į šiukšlių kalnus bereikšmius Žvelgiau į lavonų krūvas Žengdamas traiškiau jų kaukoles Ir negirdėjau mirštančiųjų agonijų Gedulu apsiniaukęs dangus Ėmė kraują purkšti Aš ragavau jo gaivų skonį Ir sveikinau aplinkui tvyrančią mirtį Su pašaipa žvelgiau į priešus Besiraitančius iš skausmo purve kruvinam Be jausmų žvelgiau į tas padugnes Linkėdamas jiem skaudžiausios mirties Aš regėjau pasaulį be melo Kuriame neturi reikšmės pinigai Įtakingus žmones beginklius Kurie be turto rastų tik žlugdantį skausmą Tik staiga mane šaltis nupurtė Ir atmerkiau akis į tikrovę Varstomas tuštybės pritvinkusių žvilgsnių Supratau, jog visa tai buvo, tik nuostabus sapnas
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Ledinės bejausmės akys žvelgia priešo kryptin Ledinė širdis be skausmo įsako kojom vesti Į mirtį! Rankos gniaužia ginklą, žvilgsnis tvirtas, ramus Ledinės mintys be nerimo sutaiko protą, jog kūnas žygiuoja Į mirtį! Įsakė širdis kareiviui pamiršti jo baimę Nustojo virpėti jo rankos, amžinai sustingo jo veidas Tarp tūkstančio kareivių, jis atrodė toks vienišas Užrakinęs jausmus į tuštumą, jis žengė tiesiai Į mirtį Krito sniegas į kraują tą šaltą lapkričio rytą Lavonais nusėtas laukas pražydo baltai lyg lelija Krito eilinis karo lauke tarsi pageltęs ąžuolo lapas Palikdamas pliką šaką geliančiam žiemos speigui
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026
Srūva nerimu akys, širdyje tamsu ir niūru Tokios šaltos ir vienišos tapo mano išsekusios akys Jos tyliai žvelgia ir stebi liūdnus ir sulinkusius žmones Slenkančius savo eile į gilias užmaršties ūkanas Tiek skausmo, nerimo, tiek laimės, jausmų ir vilties Tiek beprasmių, beverčių gyvenimų šliaužia link užmaršties Užmerktose akyse atmerkiu akis Nupurto vaikiška baimė, kas aš?? Ir Kodėl?! Mirtyje save visada atpažįstu Gyvenime, retai Paskutinį kartą atiduodu Nuolankumo priesaiką Ir žengiu pirmyn su šypsena liūdna Skradžiai į begalybę
Submitted by Iron_Wraith — Jun 13, 2026