Dvylika juodvarnių

…Išlakstė juodvarniais Išlaisvinti vaikai, Juodi sparnai - Piktosios pamotės kerai Ieškot savo brolių sesuo iškeliavo, Didysis erelis jos brolius surado… …Dienas jie slepia Virš debesų kalne, Naktį niūrioj - Padangęs raižo tamsoje… Sulygina naktį su žemės juodybėm Nuaudžia takus į tamsias begalybes… Dvylika brolių, Juodvarniais laksto... Dvylika brolių, Juodvarniais laksto... Išnyks kerai Kai numegsti bus marškiniai Visi pražus, Jei sesei dilgelių pritrūks… Tyli beveidė, neprataria žodžio Rankas savo slepia, akių neparodo.. Už raganystes, Ant laužo auštant ji sudegs Ar spės lyg ryto Ji broliams marškinius numegzt? Dvylika metų padangių galybes Juodvarniais maišę nužengė vyrai... Dvylika brolių, Juodvarniais laksto... Dvylika brolių, Juodvarniais laksto...

Submitted by MetalElf — Apr 25, 2025

Mano žaizdos taip greit neužgis Švintant, Tolsta Kruvinų kovų diena... Tiek gyvybės kraujo laše Gimsta, Laukia Savo kelio į dausas... Vieną kartą gyvenime teks Rinktis, Ar klūpėt ar į saulę žiūrėt Žudant viltį, Vieną kartą gyvenime teks Žemei nusilenkt... Prisikels, savo žemę nušvies Auštant, Saulė, nematytais spinduliais... Į kelionę didingą pakvies Paukščius, Vėjas, susivėlusiais plaukais... Vieną kartą gyvenime teks Grįžti, Iš kelionių į savo namus Leisti žirgą, Kai akmuo prisilietus suskils Mano širdyje... Vieną dieną gyvenime teks Mirti, Iškeliaut į senolių žemes Ieškant saulės, Vieną kartą gyvenime teks Skristi be sparnų...

Submitted by Finntroll — Apr 25, 2025

Aš neuždegiau ugnies Ji degė visalaik... Su šešėliu saulės nėra Ir sielos remiasi į vėją Būtina pažinti naktį Ir tu turi vienu sau tapti Žvelk į lauką rūko nuostabaus Kuris pasiims, kas jame puotaus Ta žemė pasirinko mus Kur pati mirtis jums Siulo ir pasiekti gali Į stiprybės šalį Juodom sielom ir vėju mos Toro kirvį mirtis duos Kova - už mus tarias Prieš mus tik mes patys Ir ugnis dar degs, ir degs, ir degs... Ji degė visados…

Submitted by Finntroll — Nov 08, 2025

Pažadins bures ne vėjas, Tamsos nasruose spinduliai Tik pavirsta į naktį. Begalė vėlių regėjo, Kaip atsimušė bangos Į trupantį ašarom akmenį. Prikelia miegantį medį, Neprabudę, ugny tebegimstantys Vakaro toliai. Atpažino, sveikino vedlį Amžinai susisukę, Žalčiais išsibudinę broliai. Išvaduotą kryžkelės grobį, Smėlio kopomis vedė Ir rodė kelią iš žemės. Užsitraukia debesys juodi, Tik ramybė žvaigždžių Į nebūtį akliną slepias. Kol į pilnatį žvelgė akys, Neprabėgo naktis Net akimirka tęsėsi amžiais. Nesugrįšime namo patys, Išdžiovinę irklus Palydėsime vakarą paukščiais...

Submitted by Infernal Flame — Apr 25, 2025