Tūkstantmetis

Dunda žemė,staugia vėjas Aš nuožmus mirties skelbėjas Vis lekiu pirmyn. Ten verpetai sukūriuoja, Liepsnomis dangaus gaisruoja, Ei, tolyn, tolyn! Kas čia stovi man ant tako? Tavo brolis - jis atsako, Brolis? - a, tai tu... Ir pamatęs jojo spalvą Brolio priešininko galvą Perskėliau kardu... Stūmė pajėgos pritvinę Pult į priešininkų minią Nuo geismų alpau. Šėlau pirmąjį nužudęs Ir kraujuose jo papludęs Širdį išlupau... Dunda žemė, staugia vėjas Aš nuožmus mirties skelbėjas Šėlstu kaip audra. Čia žaibai, tenai perkūnai Ris visus mirties siaubūnai Gailėsčio nėra!

Submitted by Immortal — Apr 25, 2025

Kuomet nutrūksta kanklių stygos Ir baltinius nuspalvina vaidilos kraujas Kuomet artojas ardamas sudeginta rugių lauką žemėje randa kalaviją Kuomet grižusį iš kelionės namo sūnų pasitinka degėsių kvapas ir artimųjų vėlės Kuomet nualintoj ir iškankintoj žemėj Plyti dykra Kuomet gal net baisiau nualintoj ir iškankintoj širdy Plyti tuštuma Nelieka nieko kito, tik griebtis ginklo ir lėkt su vėju žemių pavergtų teriot!

Submitted by SerpentEve — Apr 25, 2025

Išvaduota jėgų tamsoje išaustų Dvasios gelmėse bunda galia Dovanota rūsčių žvėriaveidžių Dievų Virš kariaunos iškyla kruvina vėliava Urzgia, staugia kariai, nuramint nepavyks Kraujo troškulio jų aršiose širdyse Kojos neša pirmyn, akys ieško aukos Mušio pradžią paskelbs nuridenta galva Užvaldo krauju persisunkus aistra Ir akys įsiplieskia pykčio liepsna… Kraujas trykšta stulpais, stojas piestu žirgai Iš žaizdų kamuoliais veržias žuvusių vėlės Lauką gaubia migla, apžavų sukelta Iš landynių savų protuos smelkiasi žvėrys Temsta akys karių, aptaškytos krauju Tai, kas buvo žmogaus, tapo valioj žvėries Ginklus keitė nagai, veidai virto nąsrais Priešą griebus ranka traiškė lokio jėga Pagimdyti vilku ir žindyti krauju Priešų kaukolėm žaidę užaugę miške Karo meną įvaldę iš Dievų uždraustų Gimę tam, kad numirtų mušio lauke Verdantis kraujas trykšta jėga Mirties sėkla pasėja priešų širdyse Siaubas skaidė plačias maldininkų gretas Mirtis mynė jų vėliavas žemėn Kraujy skendo balti kryžnešių angelai Kryžium liko gulėt daugel kūnų kryžmų Melskis ar nesimelsk savo dievui, šunie Svetimšali kryžiuotu apsiaustu Tavo vardą ant žemės parašysiu krauju Ir išplešiu šuns širdį iš krūtinės tavos Su krauju atėjęs iš seniausių laikų Tartas siaubo sukaustytom lūpom Širdyje išraižytas nagu, paslėptas randu Užkeiktas kario ženklu vardas… VILKALOKIAI!

Submitted by Celtic Frost — Feb 06, 2026

Kur tavo laivai, Kunigaikšti Tvartiki? Išskrodę vandenis, terioję svetimus krantus... Kur vikingų, kryžeivių galvos...? Kadaise puošusios tavos pilies vartus... Liejasi toliai, tyla balsai, kalavijas pašonėj... Tolstant krantams... tolstant krantams... Kur tavo kariai, Kunigaikšti Lamiki...? Prieš kuriuos klupo narsiausi vadai... Kur pergalės baltosios burės...? Kodėl nebegaudžia Apuolėj ragai...? Grįžkit balta puta! Kur tavo sūnūs, motina Kurša Ko tuštumos nykiom spalvom pasdabinai... Ko nutilo kalba, kur išėjo Dievai? Kur juos visus ugniniu laivu išplukdei? Ugnyje lieku vienas su Jūra...kelią rodo varnai... Tolstant krantams... tolstant krantams...

Submitted by The Void — Apr 25, 2025

Ragaudami kraujo raudono lašus Iš naujo atgyja ginklai Pabunda, prisikelia karo vadai Užstaugia išalkę vilkai... Vytie! Pūsk ragan! Kviesk visus vyrus karan! Pūsk! Pūsk stipriau! Įbaugink atėjūnus! Ridenos makaulės lenkų, vokiečių Ir mums svetimųjų dievų Klūpojo prieš prūsą šunų pranašai Drebėjo nuo josios sūnų Dink! Ten iš kur atėjai! Dink! Mirk! Atsibastęs šunie! Mirk! Ei! Galąsk ginklus aštriai! Kardą kelk aukštai! Kraujo negailėk! Tiek amžių gyvavus didinga tauta Valdyta valdovų narsių Išnyko prilietus kryžiuota ranka Bet vis dar rusena liepsna mumyse Kas pardavė mus, kas gi pardavė mus? Po tūkstančio metų kovų kruvinų Atminus savuosius vardus Barzdoti valdovai sugrįš iš dausų Atkeršyt už savo sūnūs Po tūkstančio metų...po tūkstančio metų kovų... Būkit pagarbinti kariai, Kovoję tiek ilgai, Išėję milžinai... Jei suklupo karžygiai Pasidavė vadai, Būk tas, kuris nesuklupo! Po tūkstančio metų kovų...

Submitted by Dahmers Fridge — Apr 25, 2025

Vasario šiaurys kinkė vėjus namon Perpjautom gerklėm inkštė vokiečių šunys Varnai suko ratus virš degėsiu krūvų - Livonija puolė po kojom lietuvių! Kas svetima buvo šiai žemei šventai Išnyko su dūmais, krauju nutekėjo, Kur dar prieš dvi saules skambėjo Keista gargaliuota kalba Dabar plytėjo dykra Ir žiežirbom vėjas kalbėjo. Pažvelki, kryžeivi, į mano akis Kas tai per šviesa, kuri sklinda iš jų Kur daužo į šipulius tavo niekšišką žvilgsnį! Kas tai per ugnis, kuri dega širdy Kur liepsnoja juoda nekentimo liepsna Kas tai per jėga, kuri rankom plikom Traiško tave geležinį! Girgždėjo apkrauti rogių kaustytų rėmai Džiugiai prunkštė žirgai Namų vėją užuosdami Pergalės grobį ant kupros Pergalės šlovę širdy Nešės lietuviai Kunigaikščio Treniotos namo vedami Paskendusią išdavystėje Rygą jau gaubė tamsa, Kryžnešių išverstskūrių būriai Pasaloj laukė lietuvių Nakties danguje sidabriniu kardu Debesis skrodė Mėnulis Kažkur tolumoj nuaidėjo Stovyklos sargų aimana. Lyg kraupiausiam sapne Aplink sujudo tamsa Mirtina mėnulio šviesa Sužibo kardų ašmenyse Kas priešų liko gyvas Dėkojo saviems nelabiems ir šventiems Kad išnešė niekšišką kailį Iš gniaužtų lietuvių ...Tokių nedaug buvo!

Submitted by Cyberwaste — Apr 25, 2025

Karžygiai juodvarnių sparnais Sukėlė viesulą kraujuojančiam danguj Dievai suėję nukalė ir sviedė Akmens tvirtumo širdį žemėn... Perskrosdama tuštybės paliestas erdves Ir danguje nupiešus žaibo ženklą Ji miegą plėšančiu trenksmu palietus žemę Pažiro širdyse galybe kibirkščių... Ta kibirkštis manoj akmens širdy Įsiplieskė liepsna sudegindama melą Sustaugęs blogį drąskančiu balsu Gimiau ŽMOGUM, Vaiku Senolių žemės O žiežirba tuštybės apsėstoj širdy Įsiliepsnok neužgesinama liepsna Suteik žvėries jėgos ir dievo išminties Kad žemę savo šventą atgaivinčiau!

Submitted by SerpentEve — Apr 25, 2025

This track is instrumental.

Is this song not instrumental?